| Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai Klaipdos universitetas
Universitetin sielovada I: Banyia ir student mobilumas Europoje
Universitetin sielovada III: Akademins pastoracijos ugdymo udaviniai
Universitetin sielovada IV: Kapeliono ir koplyios institucija
Universitetin sielovada VI: Teologijos vaidmuo universitetinje kultroje
Vatikano II susirinkimas teologijai atvr kelius dialog su kultra ir moderniaisiais mokslais (plg. Gaudium et spes, 5, 44, 57, 62. Optatam totius, 13, 15. Gravissimum educationis, 10-12). Katalikikos teologijos udaviniai iandien akademinje visuomenje bt sekantys: 1. Pati teologija turi turti tampresn ry su savo objektu - Dievu, kuris tuo paiu metu yra ir jos tikrasis subjektas: turi kalbti daugiau apie Diev ir apie vis j lieiani realyb. Akademin teologija turt kalbti daugiau apie didisias tikjimo tiesas ir maiau apie atskiras teolog nuomones vienu ar kitu klausimu. Pagal ital mokslinink C. Vagadini (Vagaggini) galima kalbti apie nauj teologijos model akademinje kultroje, pabriant pagrinde tris charakteristikas:
krikionikas identitetas esti ilaikomas, gerbiant vis kit moksl tiesas ir religij vertybes.
teologija ypa bendradarbiauja su tokiomis mokslo akomis kaip painimo filosofija, istorijos filosofija, struktralizmas, lingvistin analiz, sociopolitin praktika, hermeneutika ir antropologija. nepaisant dominuojanio antropocentrizmo, teologijoje bandoma surasti vientis realybs vaizd, taip charaktering ankstyvosios krikionybs „gnostiniam – iminties“ tikjimo modeliui (plg. Vagaggini, C. , Teologia, Nuovo dizionario di Teologia, San Paolo, 1997, p. 1647-1650). Teologija nerizikuotu tokiu bdu tapti „enciklopedine disciplina“, kurioje dominuoja autorius, idstytas dalykas ir metodas, bet danai esti umirtamas pats argumentas. Objektyvus teologijos turinys yra meils paradigma, nes paties Dievo ir viso Apreikimo turinys yra Meil. Jokiai kitai mokslinei disciplinai nesvarbu tiek asmeninis ryys su „objektu“ kaip teologijoje. Tikras teologas yra tas, kuris ne tik pasta Diev, bet ir gyvena juo: painimas ir imintis, doktrina ir ventumas, pastoracin tarnyst ir malda, „orthodoxia“ ir „orthopraxis“ turi eiti kartu. H. U. von Baltazaras (Balthasar) yra pastebjs, kad i vis didij teolog j domino tik ventieji (Balthasar, H. U., Teologia e santita, Verbum caro, Morcelliana, 1985, p. 200-229).
2. Krikionybs tiesa pretenduoja turti „paskutin od“ apie ms gyvenimo realyb: velgia pasaulio ir istorijos tikrov „sub ratione Dei“. Taiau racionalus diskursas apie tikjim nepadaro racionalaus paio tikjimo, greiiau patikslina, kad jis neprietarauja protui, o pastarasis neneigia tikjimo. Istorijos teologijos tvirtinimas, jog viso pasaulio krjas yra Dievas esti perkeliamas visai realybei: Dievas yra visa ko, kas egzistuoja Palaikytojas ir vis tai kas egzistuoja nurodo Diev. Taigi, Dievas yra tas, be kurio nieko neegzistuoja.
3. Intelektas tikjimo atvilgiu neturi funkcijos „paremti“ teologin doktrin, bet pasitarnauja kaip „filtras“. Intelektas padeda atskirti vis kas ikreipia pat tikjim, pavyzdiui Banyia neigia prietarus (horoskopus, burtus ir t.t.). Taigi protas negali vertinti ir teisti tikjimo ties. Prieingai, negalima tikti to kas prietarauja protui, kuris ilaiko savo autonomikum. Tikjimo terpje protas tarnauja gilesniam Apreikimo painimui.
4. Šiandien neabejojama, kad kosmologijos, fizikos, biologijos, genetikos atradimai i vienos puss suteik papildomos informacijos apie laiko ir erdvs kategorijas, apie materijos samprat, ir i kitos puss atvr problemas apie mogaus asmens tapatyb. Mokslas nra monolitinis, bet sudtingas ir vairialytis reikinys. Danai pasigendama vientisos tiesos apie realyb, kuri, neteisingai j manipuliuojant, skaudiai atsiliepia paiam mogui ir visai krinijai. Jau pats faktas, kad universitetuose dstoma teologija ir religijos mokslai, liudija, jog protas ir tikjimas nebra priepastatomi, bet dialoguoja tarp savs. Teologini disciplin dstymas universitete neturt likti vien tik „susitaikymo“ enklas su kitais mokslais. Teologijos udavinys bt neleisti tiesai pernelyg „usibuvoti“ moksl „ekspert“ uburtuose ratuose, bet leisti jai su meile tarnauti mogui, i vienos puss gyvenaniam technologijos ir mokslo pasaulyje, i kitos - keliaujaniam aminuosius namus danguje.
5. Dialogas tarp teologijos ir kit moksl turi surasti savit kontekst, kur teologiniai ir moksliniai tvirtinimai galt bti palyginami tame paiame lygyje, nenuklystant nuo savit tiriamj objekt. Tokia terp savaime neatsiranda, tad btina skatinti teologijos partnership su kitais painimo mokslais universitetuose. Šiandien pasaulyje nebemanoma veikti civilizacijos problem orientuojantis vien tik mokslin – technin progres, bet yra reikalinga ir metafizin kryptis. Pragmatiki mokslinio progreso pasiekimai, atskirti nuo metafizins tiesos, veda vis pirma etikos, ekologijos ir mogaus egzistencijos sureliatyvinim. Universitetins disciplinos negali atsiriboti nuo religijos moksl, nes vienos paios neatsakys daugel mokslini klausim ir problem, lygiai taip pat ir teologija negali atsiriboti nuo kit moksl, nes likt toli nuo pasaulio realij, izoliuota painime ir bejg komunikuoti.
6. Toks dialogas turt remtis trimis pagrindiniais principais:
informacijos pasidalijimu, tiek metod, tiek objektyvi ties srityje. Teologija, ypa sprendiant savo egzegetinius, hermeneutinius, istorinius, lingvistinius klausimus, imoksta i kit moksl metodo, o objektyvios tiesos pasidalijimas laiduoja pripainti kiekvieno mokslo autonomikum, savo ir kit tyrinjimo ribas.
prielaid diskusijomis.
atskir moksl etin ir profesin atsakomybe dl mokslini teorij pasekmi mogui ir krinijai (Wandelfels H., Teologia fondamentale nel contesto del mondo contemporaneo, San Paolo, 1988, p. 80-81).
7. Šiandien teologijoje neabejojama objektyvia ir nekintama tiesa. Iekoma galimybi kaip j interpretuoti slytyje su kitais besivystaniais mokslais ir kaip to paskoje naujai suvokti Apreikimo ties. Kaip pereiti, enciklikos Fides et Ratio odiais tariant, „nuo fenomeno prie fundamento“ (nuo fenomeno prie noumeno) ir surasti tiesos ontologin pagrind (Fides et Ratio, 83). Teologija, savo prigimtimi esanti atvira tiesai, gali bti atvira kiekvienam teisingam moksliniam tiesos iekojimui. Dar daugiau - po reikming mokslini atradim esti naujai pervelgiamos ir vertinamos teologins tiesos, nesugriaunant pai dogm identiteto. Utenka paminti paradigminius mokslinink pavyzdius, pagilinusius ties apie Diev, pasaul ir mog: Kopernikas (Copernico), Kolumbas (Colombo), Niutonas (Newton), Einteinas (Einstein), Plankas (Planck), Froidas (Freud), Bergsonas (Bergson), De Šardenas (De Chardin), Godelis (Godel), Šanonas (Shannon) ir kiti. Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija Gaudium et Spes pastebi, kad „iuolaikiniai gamtos moksl, taip pat istorijos bei filosofijos tyrinjimai ir atradimai ikelia nauj klausim, sukeliani padarini gyvenime ir net i teolog reikalaujani naujo gvildenimo. Be to, teologai skatinami, ilaikant teologijos mokslui bdingus metodus ir reikalavimus, nuolat iekoti tinkamesnio bdo perduoti tikjimo mokym savo epochos monms. Mat viena yra pavestasis tikjimo lobis arba tiesos, o kita – j perteikimas, ilaikant j prasm ir turin“ (Gaudium et Spes, 62). Taip ir iandien pavyzdiui modernioji kosmologija ir astronomija gali pagilinti krikionikos protologijos (protologija - doktrina apie pasaulio kilm. aut. pastaba) inias apie pasaulio sukrim, jo pradi ir pabaig, fizikos reliatyvumo teorija gali suteikti nauj idj apie krikionik eschatologin skaistyklos samprat, apie erdv ir laik, archeologija ir istorijos filosofija apie Biblij, psichologija ir sociologija apie kalts jausmo kilm ir atsivertimo dinamik.
8. Mokslini tyrinjim rezultat panaudojimas teologijoje turi ilaikyti login darn. Tai yra, neturi suprieinti jau vieningai teologijos ir kit moksl pasiektos tiesos. Kartais atrodo, kad kai kurie moksliniai tyrinjimai i pirmo vilgsnio prietarauja krikionybs doktrinai, taiau, jeigu kalba eina apie autentik siek painti ties, tai ankiau ar vliau moksliniai pasiekimai nuvies ir kitus Apreikimo turinio aspektus. Tiesos darna teologijos ir moksl atvilgiu yra pasiekiama stebint realybs visum, o ne fragmentus.
Popieius Jonas Paulius II 1988 metais laike Vatikano Observatorijos direktoriui rao, jog dialogas tarp teologijos ir moksl turi pltotis, kiekviena disciplina turi stengtis prasiturtinti i abipusio tyrinjimo rezultat, turi provokuoti viena kit naujais atradimais ir padti atsakyti klausim, kas mes esame visatoje ir kur einame. Šventasis Tvas dar pastebi, kad btent, paskutiniuoju metu, pasigendama i teolog vaisingo bendradarbiavimo su kit srii mokslininkais (Giovanni Paolo II, Lettera al Direttore della Specola Vaticana, 1. 6, L’Osservatore Romano, (26. 10. 1988), pp. 5-7).
Universiteto paaukimas yra tarnauti tiesai ir bti pagrindine kultros neja visuomenje. Krikionyb yra kultra ir bus kultra tiek, kiek tarnaus mogui, visuomenei, vertybms, Banyiai ir Dievui. Btina iandien teologijai, kaip tikjimo mokslui, suteikti universitetin horizont. Inteligentas yra mogus, kuris intelektualines inias pritaiko moraliniam gyvenimui, kada tiesa (veritas) tampa etika (ethos). Tiesos iekojimas susietas su galutiniu mogaus msls ir prasms klausimo minimu. Autentika kultra pasireikia visuomenje tada, kada mogus yra traktuojamas kaip Dievo snus, ne pagal prigimt, bet pagal Malon. Šiandien universitetin akademin kultra yra paaukta, gal kaip niekados istorijoje, duoti atsakymus paius svarbiausius mogaus egzistencijos ir prasms klausimus. Tai daryti reikia pastatyti mog prie Krist, istorijos ir laiko Viepat. Popieius Jonas Paulius II 1993 metai lankydamasis Lietuvoje ir sakydamas kalb akademinei bendruomenei Vilniaus Jon banyioje pabr: „Nebijokite, biiuliai, atverti dur Kristui! Jis pasta mogaus ird ir moka atsakyti skaudiausius jo nerimo klausimus“.
Šiandienos modernaus mokslo dominuojantis buvimas kultroje danai grindiamas klaidingu jo suvokimu, btent, kada painimas suprantamas iskirtinai kaip galia ar jga (kada inoti reikia galti), tada mokslas tampa utilitaristiniu metodu pasiekti subjektyvi laim ir subjektyvi ties. Šitoki mokslo paradigm ir mokslo „emancipacij“ pltojo Dekartas (Descartes) ir Beikonas (Bacon). Tokioje visuomenje nebus gerbiamos objektyvios nekintamos vertybs, asmuo bus traktuojamas kaip daiktas, o bet kokia kalba apie Diev ir jo pasaul taps nereikalinga, nes nenaudinga. Jeigu ir pats gyvenimas bus suvokiamas kaip res extensa, natura naturata, tada neivengiamai grs pavojus mogaus asmens garbei bei orumui, jo ilikimui mogumi, sukurtam pagal Dievo paveiksl ir panaum. Asmuo sekuliarizuotame kontekste turt vert tik tada, jei k gamint, produkuot; negalintis yra nevertingas ir nereikalingas. Taip atsitinka tada, kada tiesos mastelis apie mog tampa pats mogus ir jis, mokslo vardan, suvokia realyb iskirtinai subordinuot j ir savo mokslinje veikloje nebejauia etins atsakomybs. Šiandienos rykiausias toks pavyzdys galt bti gen ininerija ir bandymai klonuoti mog.
Didioji dalis mokslo problem nra vien technologinio ar moralinio pobdio, bet btent teologinio. Jeigu yra nutraukiamas ryys tarp Dievo ir krinijos, tarp Malons ir prigimties, tarp tikjimo ir proto, tai technologinis pasaulis tampa be dvasios, be estetikos, be moter ir vaik ypsenos, kaip sak H. U. von Baltazaras (Balthasar), be meils ir kanios, be prasms ir tikslo. Tokiame pasaulyje vis tai kas nenaudinga tampa nevertinga. Suvokti krinij Malons ir meils kategorijomis reikia suvokti j sukrimo ir atpirkimo kategorijomis. Visa natra, tiek mogaus, tiek kosmoso savo bties archetip turi Dievuje, todl viskas yra sukurta per Malon ir paaukta dalyvauti Trejybs dievikame santykyje tarp Tvo ir Snaus.
domi moderniosios visuomens krizs diagnoz yra pateiks F. Ny (Nietzsche). Jo manymu, btent vis autentik vertybi trkumas sudaro modernaus humanizmo kriz, arba, kitais odiais tariant, Nys „mirs Dievas“ reikia, kad mogus pats sau tapo dievu (Ubermench). Toks mogaus atsiribojimas nuo transcendencijos nra tiesiogin jo intencija umuti Diev, bet greiiau metodologinis pasirinkimas gyventi vardan humanistinio autonomikumo: dominuoja ne teorinis, bet praktinis ateizmas. Teologijos dstymas bei buvimas universitete ir turt tiksl sujungti „dang ir em“, suteikti pasaulio ir mogaus painimui integralumo ir prasms, dar daugiau – paventinti mogaus inteligencij. Akademinje bendruomenje ventumas, pritaikant Tomo Akvinieio bties transcendentalijas, suvokiamas ne tik kaip bonus, bet ir kaip verus. Teologija turt priartinti mog ir pasaul prie Dievo. Priartinti realyb prie Viepaties reikia priartinti prie tikrosios ontologins prasms. Pats Dievas prakalbo meils kalba mog Jzuje Kristuje, aminasis Logos (Tiesa) tapo asmeniu istorijoje. Tokia meil mogui palieia ne tik valios, bet ir painimo plotm. Tiek moguje, sukurtame pagal Dievo – Trejybs paveiksl ir panaum, tiek krinijoje, galima aptikti Dievo „pdsak“, todl, slytyje su kitais mokslais, teologija turt privilegijuoti ne metod mokslin neutralum, bet tiesos holistin turin apie mog, pasaul ir Diev.
Banyios vaidmuo akademinje bendruomenje yra nepakeiiamas: jos misija yra kviesti mog sustoti prie bties paslapt, mstyti, kontempliuoti ir bti atviriems Tiesai. Mokslas danai mat ir tebemato Banyi kaip klit laisviems tyrinjimas ir traktavo j kaip neaktuali iandienos „moderniems mokslo pasiekimams“. Banyia, kviesdama mog gerbti Diev ir krinij, nestabdo tyrinjim, bet kvieia siklausyti Paslapt. Ir ia prasme tai nra atsilikimas, bet pranaikas buvojimas. Banyios, o kartu ir teologijos, pranaika dimensija akademinje kultroje pasireikia ne tame, kad aplenkdama laik gali nuspti kas bus, bet tame, jog turi paskutin od apie tikrovs egzistencij. Reikia, kad teologija yra odis, kito odio, kuris aukia (vox clamantis) „A esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradia ir Pabaiga, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 22,13.1,8).
Pabaiga
|